Keičiantis visuomenei ir jos poreikiams kinta ir pastatų paskirtys, funkcijos – taip atsiranda hibridinės erdvės. Pasak KTU doktorantės, tokiu būdu kalėjimas tampa kultūros ir pramogų erdve, kinas – muziejumi ar dailės galerija, gamyklos – kūrybinėmis dirbtuvėmis ir butais. Be to, taip užtikrinamas ir aplinkos tvarumas, nes išvengiama išteklių švaistymo.
Kauno technologijos universiteto (KTU) menotyros doktorantė Indraja Raudonikytė teigia, kad erdvių hibridiškumo aktualumas pastebimas ne tik šiais laikais, tačiau ir visoje žmonijos istorijoje. Pasak universitete dėstančios ir būsimos KTU mokslininkės, migruojant tautoms, jos savo poreikiams adaptuodavo esamą kraštovaizdį, ankstesnių kultūrų aplinkas, architektūrą.
„Erdvės tapdavo hibridinėmis, nes ne visada jas adaptuojant būdavo gilinamasi į jų pirmykštę paskirtį ar funkciją. Mano tikslas doktorantūros studijose – analizuoti panašių reiškinių darnumo estetikos koncepciją, tendencijas ir kurti šių erdvių vertinimo kriterijus“, – pasakoja I. Raudonikytė.
Hibridinės erdvės – sprendimas, padedantis kurti naujas gyvenamąsias erdves nenutolusias nuo pagrindinių miestų ar miestelių, pagrindinių kelių, jau sukurtų erdvių, tenkinančių šiuolaikinio žmogaus poreikius. Taip buvę vienos paskirties patalpos pritaikomos ir adaptuojamos naujiems poreikiams, užuot stačius vis naujus pastatus, plečiant miesto ribas ir įrengiant naują infrastruktūrą.
„Ypač trūkstant gyvenamųjų patalpų mieste ir išpopuliarėjus darbui nuotoliniu būdu, naujai atrandamos hibridinės erdvės gyvenimui ir darbui ne tik miesto centre, bet ir užmiestyje. Adaptuojant patalpas kitiems poreikiams išsaugomos ir panaudojamos jau esančios konstrukcijos. Neretai taip išsaugomas ir architektūrinis paveldas, miesto identitetas, istorija ir žinoma, vietos dvasia“, – pabrėžia I. Raudonikytė.
Įrenginėjant naujas, žmogaus poreikiams pritaikytas erdves, taikant erdvių hibridizavimo – adaptavimo naujiems poreikiams principą, nebūtina statyti visiškai naujų pastatų, naudoti didelius kiekius statybinių medžiagų, todėl atnaujinant senus pastatus, galima prisidėti prie planetos resursų saugojimo.
„Tiek prieš tūkstančius metų, tiek dabar prisitaikymas prie esamo kraštovaizdžio, ir jo privalumų išnaudojimas asmeniniams poreikiais – pats tvariausias sprendimas, atnešantis mažiausią žalą aplinkai“, – akcentuoja I. Raudonikytė.
KTU doktorantė tiki, kad jos analizuojama tema padės atsigręžti į esamas, jau sukurtas miestų, gyvenviečių ir kaimų infrastruktūras, o kiti specialistai jas ims adaptuoti ir pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, taip išvengiant skubios, trumpaamžių, ne visada klokybiškų pastatų statybos ir naujų mikrorajonų kūrimo.
„Apleistų ar užmirštų pastatų ar ištisų kvartalų atnaujinimas ir įveiklinimas kuriant hibridines erdves, pritaikant esamą infrastruktūrą pagal šiuolaikinio žmogaus poreikius mieste ir užmiestyje padeda paskirstyti gyventojus tolygiau mieste ir kaimo vietovėje, panaudojant gerokai mažiau resursų. Tuo labiau mano nagrinėjama tema analizuoja hibridinių erdvių darnumo estetiką bei kaip tokie sprendimai išsaugos esamą gamtą ar unikalų ir originalų kraštovaizdį, peizažą“, – akcentuoja KTU doktorantė.
Hibridinių erdvių tyrinėjimo lauke daug nuveikę Vokietijos, Ispanijos ir JAV tyrėjai, tačiau KTU doktorantė I. Raudonikytė kol kas pasirinko analizuoti situaciją Lietuvoje, lygindama su kitų šalių patirtimi straipsniuose, vaizdo įrašusuose ir foto reportažuose, tiek analizuodama kitų autorių jau atliktus tyrimus ar keliaudama.
„Žinoma, tyrimų eigoje gali išplisti ir temos geografija, tad neatmetu galimybės aplankyti ir intensyviau patyrinėti kitų šalių praktikas ir patirtis, o sugrįžus į Lietuvą, žvelgiant kitomis akimis, palyginti tų šalių hibridinių erdvių kūrimo situaciją su situacija mūsų šalyje“, – šypsosi I. Raudonikytė.
I. Raudonikytę doktorantūros studijos sudomino dar mokantis magistrantūroje – jau tada KTU doktorantė turėjo savo temą ir viziją, tad ieškojo savo srities profesionalo, kuris sutiktų padėti akademinės karjeros kelyje.
„Tvirtai apsisprendžiau studijuoti KTU doktorantūroje paskatinta savo magistro darbo vadovės, menotyrininkės dr. Gedos Bačauskaitės. O po kiek laiko pastebėjusi paskelbtą sau artimą temą, iškart užpildžiau prašymą studijuoti doktorantūroje“, – pasakoja I. Raudonikytė.
KTU doktorantės teigimu, šiuolaikinio mokslininko kasdienybė – neišvengiamai susijusi su moderniosiomis technologijomis. Dar visai neseniai, norint patikrinti faktus ar rasti citatų, tekdavo lankytis tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių mokslo įstaigų bibliotekose.
„Šiandien internete gausu mokslo darbų bazių, šaltinių. Vos per dieną galima perskaityti dešimtis skirtingų šalių mokslo darbų nepasitraukus iš savo darbo vietos, o tai itin paspartina visus procesus, su kuriais susiduria jaunieji mokslininkai“, – pastebi KTU doktorantė.
Kiekvienam svajojančiam, bet nedrįstančiam studijuoti doktorantūros, I. Raudonikytė linki leistis į pakankamai smalsumo turinčią mokslo kelionę: „Jei turi klausimų, abejonių ar idėjų, kaip tavo sprendimai gali pasitarnauti – keliauk ir įrodyk, išrask, atrask, apgink savo idėją, nes gal būtent ji išgelbės mūsų ateitį.“
