Lietuvos energetikos sektoriaus ateitis: panašu, kad inovacijomis pasaulio nenustebinsime

Kauno technologijos universiteto Strateginių partnerysčių prorektorė, profesorė Edita Gimžauskienė

2023 metais saulės ir vėjo energetika pasiekė rekordą – sugeneravo 30 proc. pasaulio elektros, tuo tarpu vien pernai Vokietijoje šiame atsinaujinančios energetikos sektoriuje trūko virš 200 tūkst. kvalifikuotų darbuotojų, Lietuvoje iki 2030 m. truks 2,5 tūkst. Ką mes darome ne taip?

Birželio mėnesį teko atstovauti KTU pasirašant memorandumą tarp Energetikos bei Švietimo mokslo ir sporto ministerijų, aukštųjų mokyklų ir energetikos verslų. Memorandumas numato energetikos įmonių įsitraukimą į studijų procesą, siekiant supažindinti akademinę bendruomenę ir studentus su inovatyviomis technologijomis, tobulinti esamas programas ir siūlyti naujas.

Šis memorandumas yra natūrali pasekmė vykstančios pramonės transformacijos, įgyvendinant skaitmenizavimo ir žaliojo kurso sprendinius. Energetikos sektorius šiame kontekste tampa ašine industrija, nuo kurios tiesiogiai priklausys kitų sektorių pokyčių rezultatai.

Vertinu sistemines valstybės pastangas įtraukti tai į Nacionalinę darbotvarkę – Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, kuri įteisiną siekį įgyvendinti esminius pokyčius energetikos sektoriuje – užtikrinti, kad Lietuvoje būtų pagaminama tiek energijos išteklių, kiek jų suvartojama, o iki 2050 m. energetikos sektorius taptų visiškai neutraliu klimatui.

Svarbiausios šios strategijos įgyvendinimo rezultatai – perėjimas prie elektros ekonomikos bei aukštos pridėtinės vertės energetikos pramonės vystymas. O tai reiškia augantį elektros energijos vartotojų skaičių, vartojimo apimtis, poreikį inovacijoms ir aukštai pridėtinei vertei bei dramatišką visų lygių specialistų poreikio augimą.

Persikvalifikavimas – be aukštos pridėtinės vertės?

Remiantis viešai prieinamais šaltiniais, iki 2030 m. valstybės kontroliuojamose energetikos sektoriaus įmonėse prognozuojamas bent 2,5 tūkst. darbuotojų trūkumas. Taip pat planuojama, kad jūriniuose vėjo parkuose bus sukurta maždaug 1,3 tūkst. naujų darbo vietų.

Verta atkreipti dėmesį, kad daugelis kompetencijų, kurių artimiausiu metu reikės energetikos sektoriaus įmonėms yra iš ateities kompetencijų sąrašo, ypač jei kalbame apie atsinaujinančią energetiką.

Kita vertus, tokio poreikio patenkinimas yra realus tik tuomet, kai į procesą įsitraukia visi ekosistemos dalyviai. Tenka pripažinti, kad jų proaktyviam veikimui neretai trukdo sisteminės švietimo sektoriaus problemos.

Tokie apribojimai kaip profiliavimas mokyklose, STEAM mokytojų trūkumas ir jų kompetencijų stiprinimas yra tik pirmos kliūtys visoje talentų auginimo vertės grandinėje. Vertindama šiandieninės švietimo sistemos pajėgumą didinti STEAM profilio abiturientų skaičių ir stiprinti jų žinių lygį, manau, kad nemažiau svarbi yra ir perkvalifikavimo kryptis.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva (ŠMSM) neseniai startavo neformalaus švietimo platforma kursuok.lt. Ji pagal intencijas ir strateginius prioritetus turėtų padėti pramonei užpildyti specialistų ir jų kompetencijų spragas. Tačiau ar ji tikrai įgali tai padaryti?

Bandau atlikti nedidelį tyrimą. Iš viso platformoje yra pateikta 670 kursų, sugrupuotų į 34 mokymų kategorijas. Ieškau skilties arčiausiai raktinio žodžio „energetika“ – tokio nėra. Iš 34 kategorijų labiausiai man tinkančios kategorijos yra dvi – „Gamyba ir perdirbimas“ bei „Inžinerija ir inžinerinės profesijos“. Žymiu ir gaunu atsakymą – iš viso su šia tema susijusių kursų yra registruota vos 60, o tai – maždaug vos 10 proc. visos pasiūlos.

Vertinant tai, kad tik dalis kursų yra nukreipti į energetikos sektoriaus kompetencijų spragas, o mokymų tiekėjų sąraše dominuoja profesinio mokymo institucijos, darau išvadą, kad aukšta pridėtine verte ir inovacijomis pasaulio nenustebinsime.

Svarbiausi moksle – mokslininkai

Skaitant tą pačią Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją pastebiu ir inovacijų, kuriančių aukštą pridėtinę vertę, poreikį.

Tokie prioritetai kaip vandenilio gamyba, nauji išvestiniai vandenilio produktų gamybos pajėgumai – tik keli pavyzdžiai, formuojantys poreikį moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

Todėl ne mažiau aktualus klausimas yra, kaip verslo sektorius ir aukštosios mokyklos yra pasirengusios bendradarbiauti MTEPI srityse, kuriant ir absorbuojant žinias bei inovacijas, nukreiptas į technologinę pažangą ir aukštą pridėtinę vertę.

Taip pat reikėtų kelti klausimą, kaip valstybės institucijos yra pajėgios nustatyti tinkamas priemones ir jų turinį aktualių tyrimų finansavimui bei tam reikalingiems ištekliams – paprastai tai yra tyrimų infrastruktūra ir žmonės.

Visai nesenai teko vykdyti pirmąjį Lietuvos Europos Komisijos (EK) finansuojamą projektą ERA CHAIR, kurio esmė buvo sustiprinti KTU kompetencijas Pramonė 4.0 tematikoje.

Kaip šio projekto koordinatorė galiu drąsiai konstatuoti, kad galimybė prisitraukti tarptautinių tyrėjų, kurie trejus metus dirbo tarpdisciplininėje komandoje, buvo esminis šio projekto sėkmės veiksnys.

Taigi keliu klausimą – kodėl išradinėjame dviračius, o ne replikuojame EK finansavimo schemas prioritetiniams uždaviniams spręsti, kodėl bijome kurti pažangos krypčių tyrimų grupes, kurios galėtų išaugti į kompetencijos centrus?